Įžanga

Ne spaudai ar garbei parašyti šie atsiminimai, o anūkams ir jų vaikams... Norėčiau, kad jie žinotų ką jų senelis pergyveno ir koks tai buvo laikotarpis. Norėčiau, kad jie spręstų apie tą laikotarpį ne vienašališkai, o susidarytų visapusišką to laiko vaizdą ir žmogų jame bei jo moralę. O laikotarpis buvo sudėtingas ir sunkus.

Tuo laiku pasaulyje įsiviešpatavo blogio tamsiosios jėgos, kurios stengėsi žmogų suvaržyti, atimti laisvę, net fiziškai sunaikinti jeigu jisai nepaklus tam blogiui. Iki šiol tas blogis taip išbujojo visose žmogaus gyvenimo sferose ir sąmonėje, kad su juo kovoti pasidarė nepaprastai sunku. Reikia labai didelių pastangų išsilaikyti žmogumi tikrąja to žodžio prasme. O juk didžiausias kiekvieno žmogaus kūrinys yra jo paties gyvenimas. Todėl dorai ir garbingai pragyventi gyvenimą yra pirmoji ir didžiausia kiekvieno žmogaus pareiga. Visokie svyravimai ir persimėtymai iš vienos pasaulėžiūros į kitą yra silpnų ir nepastovių žmonių bruožas. Tokie žmonės niekuomet neužsitarnaus deramos pagarbos ir savo sąžinės ramybės.

Kraitelė
Į šią anūko Kristijono tapytą kraitelę pasistengsiu sudėti kuo daugiau, kiek įstengsiu prisiminti.

Mes nuo pat mažens buvome auklėjami krikščioniškoje dvasioje ir moralėje ir todėl turim ją saugoti kaip brangiausią turtą. Tėvai ir seneliai mus taip auklėjo, todėl ir mes turim savo anūkus saugoti, kad jie išaugtų moraliai tvirti ir garbingi savo tautos sūnūs. Tėvynės, tėvų meilė tegu juos lydi visą gyvenimą.

Labai norėčiau, kad ta tamsa, kuri laiko užgožusi mūsų brangią Lietuvą ir didelę dalį pasaulio komunizmo ar fašizmo pavidale, jums, mielieji, pranyktų ir jūs galėtumėt gyventi gražesniame ir šviesesniame pasaulyje.

Tėviškė

Į rytus nuo Kaišiadorių nuvingiuoja kelias. Anksčiau buvo žvyrkelis, dabar asfaltuotas. Kelis kilometrus vingiuoja pagelžkeliu, o paskui suka į kairę iki Žąslių miestelio. Nuo miestelio ta pačia kryptimi jau žvyrkelis pro Paparčius atsiduria prie gražiosios mūsų upės motulės Nėries ties Kernave, kuri su savo piliakalniais dunkso kitoje, t. y. dešinėje upės pusėje. Pakelės čia ypatingai gražios, kalvotos, nedideli miškeliai.

Žasliai
Žasliai

Žąslių miestelį supa trys ežerai, du nedideli, o vienas kelių kilometrų ilgio, o pats miestelis lyg ir ant kalvelės. Graži raudonų plytų bažnyčia matoma iš labai toli irgi pastatyta ant kalvos prie pat ežero. Žmonės, suvažiavę į atlaidus po pamaldų eina pasivaikščioti ežero pakrantėmis, susėdę prie ežero vaišinasi arba maudosi.

Žasliai

Pats miestelis nėra didelis su viena centrine gatve ir pora šulinių, akmenimis grįsta centrine turgaus aikšte. Anksčiau čia vykdavo dideli turgūs. Žmonės suvažiuodavo iš plačių apylinkių.Prieš karą gyveno daug žydų su savo parduotuvėmis. Buvo ir sinagoga, dabar perstatyta ir panaudota kažkokiom buitinėm reikmėm. Nemažai gyveno čia ir čigonų, žinoma, tik žiemą, o vasarą važinėdavo po aplinkinius miškus.

Tai buvo plačios apylinkės valsčiaus centras: su viršaičiu, gydytoju, pašto viršininku ir kitais valdininkais. Iki karo buvo šešiametė pradžios mokykla, kurią baigęs galėjai stoti mokytis į gimnazijos III klasę, bet, prieš tai išlaikęs stojamuosius egzaminus.

Toliau vieškelis vingiuoja link Paparčių. Penktame kilometre kelias atsišakoja ir pasuka į dešinę. Už poros kilometrų privažiuojame Dainavos kaimą, o truputį toliau Vareikonių kaimas. Tai mano tėčio Edvardo Petkevičiaus gimtasis kaimas.

Aš irgi gimiau šiame kaime. Tai nemaža, labai gražioje vietoje įsikūrusi gyvenvietė. Visai greta jos prateka Žiežmaros upelis su aukštais ir gražiais šlaitais, apaugusiais lapuočiais medžiais. Nemažai yra derlingų pievų.

Vareikonys
Gimtinė, Vareikonys

Pratekantis upelis nėra platus, bet vasarą išsimaudyti galima puikiai. Kaimas kairėje upelio pusėje koks puskilometris nuo paties upelio. Dabar, deja, gimtinės vietą žymi tiktai seni, gražiai nuaugę medžiai, berods, liepos ir ąžuolai, o šiaip jau labai nedaug gyventojų belikę. Viensedžiuose kur nekur matosi gyventojas.

Prūdininkai
Tėviškė, Prūdininkai

Tėtis Vareikonis paliko man vos gimus. Nežinau kokia priežastis buvo, galbūt, norėjo daugiau žemės įsigyti, bet tenai pardavė savo tėviškę ir pirko žemes Prūdninkų kaime pas dvarininką Stravinską.

Tenai pirko 10 ha dirbamos žemės ir 5 ha miško. Kaip tėtis vykdė statybas naujoje vietoje aš nežinau, nes buvau permažas. Tik kaip per dūmus prisimenu kad kažkur šliaužiojau  po obliavimo skiedras ir buvau labai savimi patenkintas. Tėtis buvo darbštumo ir vargo pavyzdys. Tiek žemės vienam apdirbti tai reikėjo daug jėgos ir kantrybės įdėti.

Laukagalio akmuo
Šitaip įleido savo šaknis tėtis kaip tas Laukagalio žymusis akmuo

Kada jau truputį paaugau ir pradėjau suprasti žmogiškąjį gyvenimą tai pamačiau kaip tėtis vakare vos pareidavo iš lauko darbų, o čia dar pasipylė vienas po kito vaikai. Taip kad nelengvas buvo jo gyvenimas įsikūrus naujoje vietoje.

Iš jo pasakojimų apie jaunystę tiek teprisimenu kaip jisai vedė mamą. Mama, tada dar Rozalija (Razalytė) Kareckaitė jau buvo sutarusi ištekėti už kito vyro, jau buvo paduoti ir užsakai Paparčių bažnyčioje.

Per atlaidus, nežinau kuriuos, turbūt, Snieginę, tėčiui labai patiko mama, o ji išties buvo labai graži, be to, giedojo bažnytiniame chore.

Paparčių bažnytėlė
Paparčių bažnytėlė

Tada jis, nieko nelaukęs po pamaldų ir atjojo į mamos tėviškę. Arklius tėtis labai mėgo ir sakė, kad bernaudamas turėjo gražų ristūną. Mamos tėviškė buvo labai gražiame Skėrių kaime.

Kaimas
Anūko Kristijono nutapytas kaimas
Dainų šventė
Mama dešinėje pusėje dainų šventės metu

Tai buvo senas, medžiais apaugęs kaimas, pro kurį tekėjo nedidelis Gamantos upelis. Kaip ten toliau klostėsi jų santykiai - nežinau. Tiktai po kiek laiko mama nutraukė ryšius su ankstesniu jaunikiu ir nutarė tekėti už tėčio. Tai jie, ilgai nelaukę nuvažiavo į Kaišiadoris, į vyskupiją ir, gavę iš vyskupo indultą, be jokių užsakymų paėmė šliūbą.

Upė

Giminė

P. Rimšos skulptūra
P. Rimšos skulptūra

Tėtis turėjo tris seseris ir vieną brolį, bet brolis dar jam mažam esant išvažiavo į Ameriką ir jokių žina. Tiktai tėtis prisimena - kai brolis išvažinėjo, pakėlė jį ant rankų, pabučiavo ir atsisveikino.

Viena sesuo Sofija buvo kaimo šviesuolė, nes spaudos draudimo metu kaimuose „daraktoriavo“ - mokė vaikus.

Ji, matomai, labai tėtį mylėjo, nes, kai tėtis vedė, kas ją labai paveikė moraliai, - ar jiedu buvo vienas kitam kažką prisižadėję (gal kad visai nesiženys? ar dar kažkaip taręsi...), tai jinai, deja, baigė savo gyvenimą savižudybe.

Kitos dvi seserys ištekėjo. Viena vaikų neturėjo, o kita - Marcelė turėjo tris sūnus. Šiuo metu, deja, jau nei vieno gyvųjų tarpe nebėra.

Pusbrolis Jankūnas
Pusbrolis Jankūnas, tarnavęs vokiečių armijoje

Teta Levosė, kuri neturėjo vaikų, gyveno prie pat Kernavės, tiktai kitoje pusėje Neries.

Ji labai mus mylėjo ir pas ją praleisdavom nemažai laiko. Abi tetos mirė man begyvenant lageryje.

Labai įsimintina mano krikšto mama Katrytė Petkevičiūtė.

Tai irgi nepaprastai šviesus žmogus. Visą laiką daraktoriavo, o atgavus spaudą, mokytojavo kaimo mokykloje. Buvo aktyvi visuomenininkė, giedojo bažnytiniame chore. Prisimenu, dar mažiukui esant, kai sekmadieniais ateidavom į bažnyčią Paparčiuose, ją sutikdavom, tai visuomet ji nepamiršdavo mane pavaišinti saldainiuku

...Mirė jinai sulaukusi garbaus amžiaus.

Senelių iš tėtės pusės neprisimenu, o ir tėtis mažai pasakojo apie juos, turbūt, anksti mirė.

MAMOS pusės buvo didesnė giminė. Mama turėjo vieną seserį ir keturis brolius. Gyveno jie varganai. Žemės turėjo kažkur apie 5 ha, o šeima didelė.

Vyriausias brolis Antanas buvo išmokęs siuvėjo amato. Jisai vaikščiodavo po kaimus ir apsiūdavo žmones. Besiuvėjaudamas vedė puikią moterį Bronislavą (Broncę) ir gyveno savo tėviškėje. Susilaukė gražios šeimos: trijų dukterų ( Kazytės, Virginutės, Aldutės ) ir keturių sūnų (Adolfuko, Alfonsiuko, Dainiuko ir Salvuko). Visi turi gražias šeimas ir, jei tik yra ar liūdnesnė, ar linksmesnė proga visi pusbroliai mes šeimomis iki šiol bendraujame, susirenkame kartu. Deja, dėdės ir dėdienės jau nebėra tarp mūsų.

Kitas brolis Jonas iš tėviškės išėjo į žentus, turėjo du sūnus - Mitiuką ir Alfonsą.

Trečias brolis Stanislovas (Stasys) irgi vargo bernaudamas pas ūkininkus. Tarpukario metu buvo išvažiavęs į Latviją -tenai lygtai geriau mokėdavo už darbą. Rusams antrą kartą okupavus Lietuvą jį paėmė į kariuomenę ir išvežė į Rusiją, kur jisai...mirė iš bado. Mama iš kažko girdėjusi, kad žmonės matė kaip jis skindavo žoles ir valgydavo.

Mama jį tankiai sapnuodavo ir jis visą laiką jos prašydavo valgyti.

Akmenys
Anūko Kristijono darbas „Akmenys“

Jauniausias brolis Silvestras irgi negyveno namuose. Jisai baigė Žiežmarių žemės ūkio mokyklą. Kurį laiką dirbo pas kažkurį ministrą Raudondvaryje, berods, bites prižiūrėjo. Prasidėjus karui buvo įstojęs į savigynos būrį, o, vokiečiams užėjus, dirbo Vilniuje ar Vilniaus krašte. Tenai vedė lenkų kilmės merginą. Su ja turėjo du sūnus. Antrą kartą rusams okupavus Lietuvą jis sugrįžo į savo kraštą ir išėjo partizanauti. Nežinau, kiek laiko jisai išbuvo miške, paskiau slapstėsi pas žmoną, vėliau buvo areštuotas, nuteistas ir išvežtas į Vorkutą. Išleistas iš lagerio apsigyveno Vorkutoje, ten antrą kartą vedė rusų kilmės moterį. Su ja susilaukė sūnaus, kuris mažas būdamas žuvo. Dėdė Vorkutoje mirė, ten ir palaidotas.

Akmenys
Didžiausias pasaulyje už Poliarinio rato esantis miestas Vorkuta

Sesuo Anastazija (Nastė) ištekėjo už gero ir garbaus vyro. Gyveno ūkyje, turėjo nusipirkę karštuvus vilnai karšti, taip kad uždirbdavo centą kitą prisidurti prie ūkio. Turėjo vieną sūnų - Silvestrą ir dvi dukras - Marijoną ir Jadvygą.

Senelį Martyną Karecką prisimenu kaip per dūmus... Jisai mirė man mažam esant, o senelė Antanina buvo ilgaamžė. Žiūrėk, iš miško jau ir ateina pasipuošusi. Vis ką nors atnešdavo prijuostės kišenėse mums vaikams. Buvo jinai labai gera ir mus visus labai mylėjo. Mirė jinai man lageryje esant. Tai tokie mano prisiminimai apie tėtės ir mamos gimines, tėvus ir brolius su seserimis.

Namuose

Kaip mes gyvenome Prūdninkų kaime man mažam esant, ne kažin ką prisimenu. Matyt, sunku buvo tėčiui su mama, nes įdirbti beveik 15 ha žemės nėra lengva, o samdyti darbininkų neturėjo iš ko. Prisimenu, kai kartą tėtis parėjo aręs visą dieną ir labai pavargęs vedė arklius į ganyklą, tai aš labai norėjau su juo joti kartu, bet jisai manęs neėmė. Tada aš nubėgau paskui jį , verkiau ir pasakiau: „palauk, kas bus tau, kai aš numirsiu“. Jis tada pasiėmė mane ant rankų ir parsinešė į namus.

Mes, jau truputį paaugę stengėmės, kiek mūsų jėgos leido, padėti tėčiams darbuose. Žinau, kad jiems išvažiavus į turgų, stengdavomės pavakary apsišerti gyvulius, sutvarkydavom kambarius, nes jie iš turgaus sugrįždavo vėlokai, ypatingai, žiemos metu. Padėti ūkio darbuose pradėjau gana anksti. Arti, tėtis, žinoma, neleido, bet akėti - buvo mano darbas. Buvo toks pasiutęs arklys, kuris manęs neklausydavo. Pasižiūrės, kad mažas žmogelis jį čia valdo, tai pasisuka ir eina namo arba į žolę ganytis - ir aš negalėjau jo niekaip suvaldyti.

Kaimas
Anūko Kristijono tapytas “Kaimas”

Šienauti ir kirsti rugius pradėjau eidamas vienuoliktus metus. Nupirko tėtis mažą dalgelį, sutvarkė jį ir pradėjo mokyti šienauti. Smagu būdavo šieną pjauti. Išeini, saulei tekant, į pievas ir iki tol, kol pakyla saulė ir pradeda negailėstingai kepinti, jau geroką gabalą pievos nupjaunam.


Blykstelės prieš saulę
Senas plieno dalgis.
Šoktels išsigandus
Nuo akmens varlė.

Nuvingiuos į tolį -
Horizonto alkį
Šienapjūtės pradžią
Tėvo pradalgė.

Nužvangės prie miško
Pagaląstas dalgis,
Nuvingiuos per pievą
Pradalgė, antra.

Atsikvėps pjovėjas
Pievoj apsižvalgęs
Gurkštels iš puodynės
Vandens su pluta.

Ir nueis per pievą
Pėdos, Tėvo pėdos,
Ir ateis griebėjos -
Seserys, mama.

Parymos prie grėblio
Koto metų bėdos
Ir vaikys vaikystę
Vasara basa.

Šienapjūtė, Jonas Baranauskas

Čia, žiūrėk, jau ir sesuo ateina su lauknešėliu, atneša pusryčius.

Karves ganyti - tai buvo mūsų darbas. Ganydavom dažniausia miške. Miškas buvo be galo gražus. Buvo daug proskynų, kuriose graži augdavo žolė, ir karvės turėdavo kur pasiganyti. Miškas turėjo savo vietovių pavadinimus: tai Pušų kalnas, Makaunykas, Penkenytos, Lapių kalnas, o bendrai visas miškas vadinosi Guriomis. Jis buvo nedidelis, bet jaukus. O grybų jame visokiausių ir augo uogos - tai avietės, tai žemuogės. Mes, vaikai, daugiausia laiką ir praleisdavom miške.

Kaip rašiau anksčiau, tėtės gimtinė buvo Vareikonių kaimas, kuriame ir aš gimiau. Bet, man esant kokių metų tėtis pardavė savo žemę Vareikonyse ir pirko Prūdninkuose pas dvarininką Stravinską. Nežinau, kodėl jisai taip darė, bet, turbūt, norėjo daugiau tos žemės įsigyti. Tenai Vareikonyse turėjo apie šešis hektarus, o čia pirko dešimt hektarų dirbamos žemės ir penkis hektarus miško.

Mišką valstybei nacionalizavus Stravinskas jam atidavė kitoje miško pusėje tuos penkis hektarus. Tenai buvo truputį dirbamos žemės, pievų ir gal pora hektarų tokio pusiau pelkyno. Tas pelkynas buvo prigludęs prie upelio, vadinamo Gamanta, kuriame buvo žuvų, daug vėžių. Jisa buvo visai neplatus - gal kokių 1-2 metrų pločio, bet brastose mes vaikai ir maudydavomės. Čia aš išmokau ir plaukti. Tas upelis tekėjo pro mamos gimtąjį kaimą Skėrius. Tai buvo nedidelis kaimelis, gal kokių penkiolika kiemų, bet labai gražioje vietoje. Prisimenu dar kaip mažas būdamas gyvenau pas senelius. Iki senelių nuo mūsų namų buvo visai netoli, reikėdavo eiti per mišką ir tai buvo didžiausias malonumas.

Miškas

Pas tėčius augome septyni vaikai - trys broliai (aš, Jonukas, Vytukas) ir keturios seserys (Sofija, Aldutė, Genutė ir Auksutė). Aš buvau pats vyriausias. Todėl man ir tekdavo atsakomybė kitus prižiūrėti. Kiek prisimenu krikštynas tai tik ketvirtojo vaiko - sesers Genutės. Jauniausioji sesuo Auksė gimė jau karo metais ir mes visi ją labai mylėjome.

Mūsų vaikų užsiėmimai buvo įvairūs. Aš su broliu Jonu ridindavau medinę ripką, o jau vėliau, karo metais atsirado visokiausių ginklų.. tai juos turėjome, slapstėme juos ir, nuėję į mišką žaisdavome. Prisiskaitę knygų apie Amerikos indėnus ir mes mėtydavome kirvukus - tomahaukus, kuriais reikdavo iš nuotolio metant nukirsti medžio šaką arba pataikyti į taikinį. Dar mėtydavome kariškus durklus į taikinį. O 1944 metais užėjus antrąkart rusams ir frontui nuslinkus į vakarus, mūsų miške buvo apsistojęs kažkoks tai dalinys ir, jiems pasitraukus, radom apkasuose tikrų šautuvų, pistoletų, kuriuos surinkau ir slėpiau, o išėję į mišką šaudėme. Jau vėliau juos išdalinau miškiniams (partizanams). Be to, prisimenu kaip išmontuodavom minas, kurių buvo pilna prilikta. Išsukdavom sprogiklį, o sprogstamą medžiagą su kaltu iškaldavome ir sprogdindavom akmenis laukuose.

Mokslai

Kaimas

Mokyklą pradėjau lankyti 1936 m. (man 8 metai). Apylinkėj buvo dvi pradinės mokyklos: viena Eiriogaloje, kita Mikalaučiškėse. Mes su seserimi Sofija (ji buvo 1,5 metų jaunesnė) lankėme Eiriogalos pradžios mokyklą ir buvom patys mažiausi iš visų mokinių. Mokytis sekėsi gerai. Buvo labai įdomus mokytojas Petras Gudelis, kuris vaikus mylėjo, bet ir drausmę laikė griežtą. Į savaitę kartą atvažiuodavo Paparčių klebonas kunigas Jurkūnas pravesti tikybos pamokas. Atveždavo mums šventų paveiksliukų, kartais saldainiais pavaišindavo.

Eiriogala
Eiriogala

Nuo namų mokykla buvo apie 1,5-2 km, tai rudenį ir pavasarį būdavo nueiti nesunku, bet žiemą, kada pripustydavo sniego tai buvo sunku nusigauti į mokyklą. Tada tėtis kinkydavo arklį ir veždavo mus į mokyklą. Iš mokyklos taip pat parsiveždavo.  Kaip praėjo tie keturi metai man mažai įstrigo atmintyje. Tiktai prisimenu kaip vieną vasarą ėjome su seserim į Paparčius mokytis katekizmo ir ruoštis prie pirmos komunijos.

Sesutė
Domininkonų vienuolyno pastatai
Domininkonų vienuolyno pastatai
Paparčių piliakalnis
Paparčių piliakalnis

Būdavo labai smagu eiti tuos tris kilometrus per pievas žydinčias šalia apsėtų javais laukų. Mokykloje buvo jaunųjų ūkininkų būrelis, kuriam priklausiau ir aš.

Nepamenu, kokia veikla mes ten užsiimdavom, bet vieną  tik prisimenu kad ruošėme kažkokį vaidinimą ir man buvo paskirta pagrindinė rolė. Taigi, tą vaidinimą vaidinome savo mokykloje ir buvom nuėję į gretimą Mikalaučiškių pradžios mokyklą, kurioje irgi tą veikaliuką rodėme. Tenai man labai patiko tos mokyklos mokinė ir aš ją įsimylėjau...

Vėliau, kai tik nueidavau į Paparčius, į bažnyčią - vis laukdavau jos, kad galėčiau pamatyti. Nežinau, kokia ten buvo meilė - gal gi pirmoji, bet toks faktas buvo. Taip prabėgo tie pirmieji ketveri mokslo metai, beveik nepastebimai.

Įtampos pradžia

Ir štai jau 1940 m. pavasaris (man tada ėjo 12-ti metai). Dar besimokant, vieną dieną išgirdome kažkur tolumoj riaumojimą, burzgimą. Neprisimenu, ar mus mokytojas paleido iš pamokų, ar mes pabėgom, bet žinau, grupė berniukų bėgom net į Stabintiškes apie 5 km žiūrėti kaip važiuoja rusų tankai nuo Žąslių link Gegužinės į Gaižiūnų poligonus. Ir mes pamatėme pirmą kartą tankus, patrankas ir kitą karo techniką, dulkėtus, nesipraususius rusų kareivius. Kiek jau mes ten supratome patys ir iš suaugusiųjų kalbų mums jie atrodė labai vargingi.

Prūdininkai
1. Tėviškė, Prūdininkai 2. Stabintiškės

Taigi, tais pačiais metais ir baigėme su seserimi Eiriogalos pradžios mokyklą. Baigėme labai gerais pažymiais, dėl ko tėtis nutarė mus toliau leisti mokytis. Jo svajonė buvo mums duoti išsimokslinimą. Jis, matyt, jau nuo mūsų gimimo puoselėjo tą svajonę kad išmokytų nors du savo vaikus. Būdavo, kada jis laisvas, tai atsisėdęs prie mūsų galėdavo prakalbėti valandų valandas apie tai, kaip mes išaugsim, būsim išsimokslinę, kaip bus gerai gyventi ir mums, ir jiems.

Jis, turbūt, turėjo viltį mane leisti į kunigus, nes tuo laiku tai buvo visų kaimo žmonių didžiausia svajonė.

Kompozicija
Anūko Kristijono tapyta kompozicija

Tėtis buvo baigęs caro laikų tris mokyklos skyrius, skaitė rusiškai ir lietuviškai.

Tėčio šeimoje buvo didelis noras siekti mokslo – jau pasikartosiu, kad viena tėtės sesuo, mano teta buvo spaudos draudimo metu kaimo „daraktorė“, mokė slaptai vaikus skaitymo ir rašymo. Taip pat jo pusseserė Katriutė, mano „krikšto mama“ „daraktoriavo“, o atgavus spaudą kažkiek mokytojavo, tik nežinau, kur ir kokiomis sąlygomis jos mokė vaikučius.

Artinosi 1940/1941 mokslo metai. Į gimnaziją iš pradžios mokyklos 4-rių skyrių nepriėmė. Reikėjo baigti penktą ir šeštą skyrių, kurie buvo Paparčiuose ir Žąsliuose. Taigi, tėtis nutarė mus leisti į penktąjį skyrių Paparčiuose, nes čia buvo arčiau namų, patogiau nuvykti, pristatyti maisto. Pasamdė mums butą iš pradžių labai jau prastoje lūšnoje. Šeimininkų pavardės neprisimenu ir nežinau kaip mes ten gyvenome, kas mums valgį paruošdavo, bet prisimenu, kad tenai vargdavome. Ilgėjomės namų...

Bet, turbūt, po Kalėdų persikėlėm į kitą butą, kur buvo daug smagiau, erdviau. Mokykla buvo visai netoli, todėl ją pasiekti buvo lengva. Mokytis sekėsi gerai, bet buvome klasėje mažiausi, tai visi skriausdavo mus. Ypatingai rusai - burliokai, kurių kaimas buvo prie Paparčių ir vadinosi Krasnosiolka. Jie į tą 5 klasę ėjo jau dideli paaugliai - kokių 15-17 metų.

O įvykiai mūsų krašte vystėsi labai negeri.

Lietuva jau buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos. Visur jautėsi įtampa. Žmonės kalbėjo, kad ten kažką suėmė, ten kažko ieško. Aš, žinoma, visko dar nesupratau (man dar tik 13-ti metai), bet sąmonėje jau formavosi, kad čia tų rusų buvimas yra blogybė, kad komunistai tai kažkas negero, kad tai yra blogis pasaulyje.

Dar vasarą, prisimenu, tėtis išeina dirbti į laukus, tai ateina vienas , kitas kaimynas pas jį, susėda ant ežios ir pradeda šneką. Aš irgi, nors mažas, ateidavau prie jų, atsisėsdavau ir klausydavausi jų kalbų.

O kalbos visą laiką sukdavosi apie okupaciją, apie žmones, atėjusius dabar į valdžią, apie komunistus, kurie dabar valdžioje. Labiausiai man įstrigo jų samprotavimai, kad tarp komunistų nėra nei vieno gero žmogaus. Visi jie arba vagys, arba nusikaltėliai, arba gobšuoliai, kuo įsitikinau dabar jau gyvenimo saulėlydy.

Jau tada mano supratimas ir nuojauta man sakė, kad į mūsų šalį atėjo kažkas negero, baisaus - blogis.

Taigi, prasidėjo penktieji mūsų mokslo metai, kurie nebuvo linksmi mums.

Pirmiausia, mus pradėjo versti įstoti į pionierius. Neprisimenu, ar ten buvo kokia komjaunimo kuopelė ar kas, bet mus gąsdino, persekiojo, juokdavosi iš mūsų.

Vieną kartą toks Murnikovas jau didelis paauglys paėmė seserį už rankos, nusijuosė diržą ir, besukdamas ją aplink save, su diržu mušė, o kiti apstoję, nieko neprileidžia prie jų. Mane, tuo tarpu, kiti įgrūdo klasėje į kampą ir neleido jos gelbėti. Iš mokytojų pusės nepamenu, ar buvo koks spaudimas ar ne.

Taigi, iš visos klasės mes trise (dar viena mergaitė pavarde Gudelytė) neįstojome į pionierius... Vakarais girdėdavom kaip eidavo tie komjaunuoliai į susibūrimus ir dainuodavo „Katiušą“ rusiškai.

Daugiau prisiminimų neliko iš tų metų Paparčiuose. Tiktai apylinkės labai gražios, kalnai prie Žiežmaros upelio. Žiemą atsivežiau slides, kurias padarė tėtis, ir eidavau nuo tų kalnų slidinėti.

Pavasarį sėkmingai baigėm 5 skyrių ir parvykom į namus. Artinosi antras pasaulinis karas, didysis žmonių sukrėtimas, į kurio sukūrį pakliuvau ir aš, bet apie tai dar vėliau.

Artėjo 1941 m. vasara (man 13-ti metai). Namuose smagu - daug brolių ir seserų.

Žaisti yra su kuo, bet reikia ir tėvams padėti ūkyje. Tinginiauti nėra kada - darbo visuomet užtenka, todėl laisvo laiko retai kada būna, nebent sekmadienį. Bet, vistiek, reikia ir karves rytais paganyti, ir arklius pažiūrėti, o paskiau į bažnyčią nueiti. Be to, jau visur tvyrojo kažkoks neramumas, kažkoks laukimas. Suaugusieji, kur susitikę, vis aptaria kas darosi pasaulyje, mūsų Lietuvoje, o mes, mažieji klausom ausis ištempę ir savo išvadas darome. Bendra nuotaika buvo tokia slegianti, niūri. Nežinau, kokios duoklės buvo uždėtos ar mokesčiai, bet žinau, kad jos buvo didelės ir tėtis vertėsi gana nelengvai, nes reikėjo išmaitinti nemažą šeimą.

Ėjo visokiausios kalbos apie areštus ir kitokias represijas. Mūsų pakolkas tai nelietė. Bet įtampa didėjo.

Kažkas tvyrojo net gamtoje, atrodė, tvyrojo grėsmė. Vasara prasidėjo karšta ir graži. Aš nueidavau į Skėrių kaimą pas bobutę, dėdes. Ten buvo daugiau žmonių, jaunimo, todėl ir žinių įvairiausių buvo daugiau.

Artėjo birželio 14, žmonės jau sujudę kaip bitės avilyje. Tėtis jau kelios naktys namuose nemiegojo, eidavo į gretimą mišką ar su arkliais išjodavo naktigonėn. 14-tą birželio jau pasklido žinia, kad veža žmones į Sibirą. Tai ten vieną paėmė, išvežė, tai kitą. Iš mūsų gretimo kaimo išvežė Ratkevičius, Černiauskus, iš Paparčių kelias šeimas, iš Žąslių Gydytoją Surginevičių ir daugelį kitų.

Atrodė klaiku ir baisu. Laukdavom dieną ir naktį kada atvažiuos ir pasibels nelaimė į mūsų sodybą. Eiriogaloje ir Skėriuose buvo nemažai šaulių, kurie pradėjo slapstytis miškuose, jau kai kurie ir ginkluoti.

Tai toks įspūdis išliko atmintyje. Tėtis mane su seserimi pasiuntė į Paparčius nupirkti ir parnešti druskos. Eidami iki pat parduotuvės niekur nesutikom nė vieno žmogaus, buvo tylu ir karšta, ir gamtoje tvyrojo kažką blogo lemianti tyla. Atėjus prie parduotuvės Paparčiuose radom ją uždarytą. Taip ir grįžome namo nieko neparnešę, o jokio žmogaus taip ir nesutikome.

Praėjo visa savaitė baimėje ir laukime. Retai kada užeidavo ir kaimynai pasiguosti ar pasidalyti mintimis. Skėrių bobutė, ir ta neatėjo mūsų aplankyti, nors paprastai ateidavo neretai. Žiūrėk, nuo miško jau ir boluoja jos balta skarelė su prijuostėle.

Karas

Sekmadienio gražus ankstyvas rytas. Nežinau, kuri valanda buvo, bet saulė jau, atrodo, tekėjo, kai tėtis pažadino mane. Aš išgirdau lėktuvų ūžimą. Išbėgęs į lauką pamačiau skraidančius lėktuvus padangėje. Paskiau pamačiau kaip iš kažkur atsiradusį vieną lėktuvą puolė kiti, apšaudydami jį, ir po kelių minučių tas padūmavęs smigo į žemę. Mes jau supratome, kad prasidėjo karas. Apie besiartinantį karą jau senokai kalbėjo žmonės. Jo laukė kaip išsivadavimo iš bolševizmo ir tikėjosi, kad vokiečiai atėję grąžins mums laisvę, nes nežinojo kaip elgsis su mumis fašistai. Buvo įvairiausių spėliojimų ir įvairiausių kalbų. Kiekvienas norėjo kad jam būtų geriau. Bet karas lieka karu - ir jis turi savo dėsnius.

Kas darosi mes nežinojom, nes radijo neturėjom, o ir aplinkui kaimynai niekas neturėjo. Todėl po pusryčių tėtis pasiuntė mane į Skėrius, nes ten dėdė Silvestras turėjo ausinį radijo imtuvėlį. O ir kaime pas tokius Lekavičius, kur susirinkdavo jaunimas į šokius, turėjo didelį radijo imtuvą. Nuėjęs tenai sužinojau, kad karas tikrai prasidėjęs, o per radiją klausiausi pranešimų jau iš Kauno radiofono ir, atrodo, tikrai girdėjau Stalino pranešimą apie tai, kad užpuolė sovietus vokiečiai. Kiek prisimenu, visi tą žinią priėmė su džiaugsmu. Tai buvo išsilaisvinimo viltis. Nors karas, aišku, nieko nežadėjo, bet gyvenimas bolševikų vergovėje, rodės, buvo baisesnis už karą.

Ką pranešė Kauno radiofonas tiksliai neprisimenu, tiktai įstrigo raginimas nesuteikti jokios pagalbos bolševikų kareiviams, vengti susidūrimų, o savigynos būriams susitelkti į didesnius būrius ir užpuolimo atvėju priešintis. Taip apsišarvavęs įvairiomis žiniomis skubėjau namo papasakoti tėčiams apie įvykius. O įvykiai klostėsi savo ruožtu. Jau kažkur vakaruose girdėjosi patrankų dundėjimas, lėktuvų gausmas, žodžiu, artinosi karas.

Rodos pirmadienį į povakarę ar antradienį pasigirdo mašinų ūžimas ir kažkoks garsas sklido nuo vieškelio, kuris jungia Kaišiadoris su Čiobiškiu. Tai negi mes, vaikai, nenubėgsime pasižiūrėti link to vieškelio, jis nuo mūsų buvo apie 2 km. Nubėgę pamatėme, kad tuo vieškeliu kas eina, kas važiuoja. Kartais pravažiuoja ir mašinos, tempdamos tai patrankas, tai lauko virtuves ir visos važiuoja Čiobiškio link. Atokiau nuo vieškelio pradėjo rinktis daugiau apylinkės žmonių. Čia paaiškėjo, kad tai evakuojasi garnizonai iš Gaižiūnų ir Ruklos poligonų, taip pat iš Kauno išbėgę visokio plauko komunistai ir kiti veikėjai.

Čiobiškis
Čiobiškis
Padalių keltas
Padalių keltas per Neries upę ties Čiobiškėmis (keltas veikiantis dar nuo XIX a iki šių dienų)

Pasirodo, kad vokiečiai vienu kyliu nuėjo į Vilniaus pusę, o kitu link Šiaulių, o čia, kažkur tarp Jonavos ir Vievio pasiliko laisvas ruožas. Dėl to rusų daliniai prie Čiobiškio per Nerį pasistatė pontoninį tiltą ir persikėlė per upę, traukėsi kažkur link Ukmergės ir toliau.

Taip visą savaitę dieną ir naktį tuo vieškeliu ėjo ir ėjo, važiavo ir važiavo kas kuo turėjo - garsioji ir nenugalimoji bolševikų armija.

Pas ūkininkus jie nesilankė, tiktai skubėjo greičiau prie Neries. Matyt, pavalgyti dar turėjo ko, nes atstumas čia nedidelis jų nukeliautas.

Vokiečių lėktuvai kartais atskrisdavo, pašaudydavo į kolonas iš kulkosvaidžių ir vėl nuskrisdavo, matyt, jiems reikėjo tik pagąsdinti kareivėlius.

Šeštadienį, ankstų rytą, tėčiui išvedus gyvulius, pririšus, susėdome pusryčiauti. Bevalgant išgirdome kažkokius garsus, lyg tai muzikos, lyg tai lėktuvų gaudimą.

Išbėgę į kiemą nieko nepamatėme, tiktai kažkokį debesėlį virš miško. Pasirodo, tai buvo vokiečių desantinis lėktuvas, kuris išlaipino desantą mūsų miškuose (mes juos Guriomis vadinam). Na ir prasidėjo šaudymas ir kulkosvaidžių kalenimas, nes pas gretimą kaimyną Čižą sode buvo apsistoję rusų bėgliai. Ir tuo metu vokiečių armija nuo Kaišiadorių pradėjo puolimą, nes visur girdėjosi patrankų gausmas ir kulkosvaidžių kalenimas.

Čižai
Čižai

Mūsų šeima visi sulindom į rūsį. Ir taip didesnę dienos  pusę pratūnojom rūsyje, o kulkos varstė namo sienas, atsimušdamos į kibirus troboje sustatytus.

Jau apie pietus atbėgo kaimynas ir pasakė, kad jų kluonas uždegtas. Mes išsigandome, kad mūsų trobos neuždegtų, visi išsikėlėme į bulvių duobes atokiau nuo namų.

Vakarop išgirdome, kad vieškelyje, vedančiame link Čiobiškio kažkoks neįprastas ūžesys - bandėm suvokti - lyg ir būtų tankų. Tuo tarpu nustojo kulkos skrodusios žemę.

Pamatom atėjusį prie mūsų duobės tolimesnį kaimyną, kuris ir pranešė mums, kad jau vieškeliu važiuoja vokiečių tankai, kad Eiriogalos kaime pilna vokiečių kareivių. Ir jie pasakoja, kad rusai atsitraukė iki Neries ir iš čia jau jie išvyti.

Štai tada ir prasidėjo vokiečių valdymo laikotarpis. Patys vokiečių kariai buvo mandagūs ir geranoriški. Bet jie neilgai pabuvo mūsų apylinkėse, nes reikėjo eiti paskui besitraukiantį frontą. Ir toliau mes jų beveik nematėme per visą jų valdymo laikotarpį.

1941 m. birželio 24 d. vokiečių lėktuvai subombardavo rusų karinį ešeloną su sužeistais sovietiniais kariais, stovėjusį Kaišiadorių geležinkelio stotyje. Jame sudegė apie 300 žmonių.

Tuo laikotarpiu su seserim buvome baigę Paparčių pradinės mokyklos penkis skyrius. Norėjome stoti į Kaišiadorių gimnaziją. Tėtis nuvežė mus į Kaišiadoris, bet ten kažkodėl mūsų nepriėmė. Tada nutarėme stoti į Žąslių pradinės mokyklos šeštąjį skyrių. Taip ir padarėme. Tėtis nusamdė mums butą ir mes pradėjome lankyti šeštąjį skyrių.

Šitaip klostėsi mums 1941-1942 mokslo metai. 1942 m. pavasarį baigėme Žąslių pradinės mokyklos šeštąjį skyrių ir galvojome rudenį pabandyti laikyti egzaminus į Kaišiadorių gimnazijos pirmą arba antrą klasę.

O, pasirodo netoli mūsų gyvenęs pradžios mokyklos mokytojas Paulikas mielai sutiko mus paruošti stojimui į Kaišiadorių gimnazijos ketvirtąją klasę. Pas jį mes prasimokėme 1942 m. vasarą ir 1943 m. žiemą. Ir 1943 m. pavasarį, sėkmingai išlaikę egzaminus, įstojome į ketvirtąją gimnazijos klasę ir pradėjome mokytis Kaišiadoryse (man ėjo 15-ti  metai).

Kaišiadorių gimnazijos ketvirtoji klasė 1943-1944 m.
Sofija
Kaišiadorių gimnazijos ketvirtoji klasė 1943-1944 m.

1944 m. Artėjo rusų-vokiečių frontas. Jau pavasariop kažkur tolumoje girdėjosi patrankų gaudimas. Atskrisdavo rusų bombonešiai. Man tada ėjo 16 –ti metai, o seseriai Sofijai-14. Jau tada mes buvome auklėjami Tėvynės meilės ir pagarbos atmosferoje.

Mūsų gimnazijos kapelionu buvo didelis patriotas, puikus pamokslininkas Marijonas Petkevičius. Man įsiminė jo pamokslas, pasakytas 1944 m. vasario 16 proga. Tai buvo kažkas tai nežemiško. Nors buvo dar vokiečių okupacija, bet gimnazijos moksleiviai buvome išrikiuoti ir nuėjome į Kaišiadorių katedrą, kur mišias laikė Marijonas Petkevičius.

Kaišiadorių katedra
Kaišiadorių katedra

Tarp kitko, būtent jis ir perspėjo, kad, jeigu sugrįš tarybinė armija, tai bus daug aukų ir nelaimių.

Kaišiadorių gimnazijos penktoji klasė 1944-1945 m.
Sofija
Kaišiadorių gimnazijos penktoji klasė 1944-1945 m.

Ir taip besibaigiant mokslo metams jau matėsi, kad vokiečiai traukiasi į vakarus. Pakol kas tai buvo pastebima tiktai geležinkelyje. Čia vagonais veždavo sužeistuosius, evakuojamuosius žmones, viską matėme, nes mūsų gimnazijos pastatai buvo netoli geležinkelio linijos.

Išeinant Velykų atostogų nuėjau į gimnaziją, o tenai, prie gimnazijos kiemo sukrautas didžiausias kalnas lavonų ir atskirų kūno dalių. Pasirodo, kad naktį ešelonas su vežamaisiais į Vokietiją Ukrainos žmonėmis buvo sustojęs stotyje. Jam bestovint, ant tų pačių bėgių buvo užleistas kitas prekinis traukinys. Įvyko didžiulė avarija su žmonių aukomis. O atmintin fiksuojasi tokie šokiruojantys vaizdai...

Pasibaigus Velykų atostogoms ir sugrįžus į Kaišiadoris jau girdėjosi artėjant frontą. Kaime ūkininkai susirinkę aptarinėjo besiartinančią rusų okupaciją ir kas jų laukia ateityje.

Mums irgi nebuvo ūpo nei mokytis, nei dirbti. Visi laukėme mokslo metų pabaigos, kad galėtume sugrįžti į tėviškę pas savuosius.

O matėsi, kad vokiečiai jau pilnai evakuojasi. Mokslo metus užbaigėme su nekokia nuotaika.

Prasidėjo vasaros atostogos ir darbai pas tėčius ūkyje. Karo frontas nenumaldomai vis artėjo. Patrankų gaudimas, lėktuvų ūžesiai, ypatingai naktimis, kai gamtoje tvyrojo tyla, buvo girdimi visai aiškiai. Liepos mėnesio pabaigoje jau visai buvo aišku, kad frontas jau čia pat.

Kolkas dar gimtosiose mūsų apylinkėse neteko pamatyti nei atsitraukiančių vokiečių, nei juos puolančių rusų. Tiktai naktimis atskrisdavo rusų bombonešiai prie Kaišiadorių, iškabindavo apšvietimo fakelus ir išmesdavo bombas, bet į miestą nepataikydavo. Kažkur jos nukrisdavo į durpynus užmiestyje. Taip kad miestui itin didelės žalos nepadarė.

1944 m. liepos 15 d. Kaišiadoris užėmė sovietinės kariuomenės daliniai ir stotis su šiaurine mieto dalimi sudegė.

Kai jau grįžome rudenį mokytis, radome apgriautą geležinkelio stoties pastatą. Kalbėjo, kad vokiečiai atsitraukdami ją susprogdino.

O štai vieną dieną, neprisimenu, ar liepos mėnesio pabaigoje, ar rugpiūčio pradžioje mūsų užkampyje - greta mūsų namų Prūdninkuose prie Gurių (miško) pasirodė rusų kariuomenės sunkvežimiai, priešlėktuvinės patrankos, virtuvės įranga.

Pasirodo, tai atvyko rusų priešlėktuvinė divizija. Jai prie mūsų sodybos buvo labai patogu, nes mūsų sodyba buvo prie pat miško, kur jie galėjo pasislėpti ir priešlėktuvinę artileriją paslėpti. Jie prie mūsų išbuvo apie porą savaičių. Jeigu kartais pasirodydavo vokiečių lėktuvas, tai jie pašaudydavo į juos. Traukiantis vokiečiams link Žemaitijos išvyko ir artileristai.

Gurios
Gurios

Jiems išvažiavus mes apžiūrėjome jų paliktus apkasus. Daug radau paprastų rusiškų šautuvų ir, taip pat, pusiau automatinių, o šovinių tai visur buvo primėtyta. Aš juos surinkau ir išslapsčiau miške, tvarte, daržinėje. Vėliau, prasidėjus partizaniniam judėjimui, atidaviau partizanams.

Partizaninis karas

Užėję rusai visur įvedė savo tvarką. Rado savo pakalikų, kurie pradėjo organizuoti raudonąją valdžią. Atsirado paskirtas seniūnas apylinkėje, kuris vykdė visus komunistų nurodymus, o Žąslių valsčiuje įsikūrė raudonoji milicija, saugumas ir kitos administracijos įstaigos.

Tuojau buvo paskirstytos prievolės ūkininkams - kiek kam atvežti grūdų, kiek priduoti mėsos, pieno. Žmonės - ūkininkai buvo jau vokiečių išsekinti, o dabar ir nelabai turėjo ką priduoti.

Prasidėjo įvairiausių įgaliotinių su palydomis važinėjimas po kaimus ir žmonių gąsdinimas bausmėmis už nepriduotą prievolę.

Mane su seserim seniūnas įpareigojo vaikščioti po seniūniją ir surašinėti bei užvesti ūkio knygas. Jose buvo surašomas visas turimas ūkininko turtas: pastatai, žemė, gyvuliai, taip pat, šeimos sudėtis.

Rudenį vėl grįžome į Kaišiadoris. Prasidėjo 1944-1945 mokslo metai (man 17-ti metai). Daug senųjų mokytojų neberadome. Vieni buvo pasitraukę į Vakarus, kiti - išvažiavę į kitas vietoves. Mokyklos direktorius buvo naujas, nes senasis dar pavasarį mirė.

Mokykloje buvo jau visai kitokia tvarka. Mokytojų daug naujų, iš kažkur atvykusių. Paskirtas naujas partinis darbuotojas „komsorgu“ vadinamas. Jisai visur žiūrinėjo ir landžiojo: kas kur susitinka, kas su kuo draugauja, bendrai, stebėjo visus - ir mokytojus, ir mokinius. Taigi, jautėmės suvaržyti ir nuolatos stebimi.

Kątiktai praūžus karui buvo visokių nedateklių ir trūkumų. Reikėdavo gimnazijos patalpose naktimis budėti eilės tvarka, kad neišvogtų malkų, kuriomis šildydavom patalpas ir, bendrai, saugodavom patalpas nuo apiplėšimo. Bebudint, apžiūrėjome, kad sandėlyje mokytojai, kurie evakuavosi į Vakarus yra palikę daug knygų. Buvo gana įdomių knygų ir žurnalų komplektų. Mes jų parsinešdavom į namus ir skaitydavom. Taip slinko dienos.

Į bažnyčią eidavome slapta, kad nepamatytų komsorgas arba pedagogai. Mūsų buvęs kapelionas M. Petkevičius slaptai mus surinkdavo pas save namuose arba bažnyčioje ir dėstė tikėjimo tiesas.

Įpusėjus gal pusmečiui jisai patikimesnius mokinius subūrė į ateitininkų būrelį. Tame būrelyje mes susirinkdavome, kalbėjomės apie padėtį Lietuvoje, apie gimnazijos gyvenimą. Be to dar aš giedojau bažnytiniame chore, tai reikėjo eiti į repeticijas slapta, kad niekas nesužinotų.

Tuomet, rudenį jau pradėjo kaimuose kalbėti, kad miškuose pasirodo ginkluoti vyrai, vadinami „žaliukais“. Prie miško tėviškėje buvo nušautas mūsų apylinkės seniūnas Kisieliauskas ir prie jo buvo paliktas raštelis, kad tai padarė „Žaliojo velnio“ būrys už labai aktyvų darbą talkininkaujant tarybinei valdžiai. Tai buvo įspėjimas visiems, kurie drįs talkininkauti bolševikams.

„Žaliojo velnio“ būrys
„Žaliojo velnio“ būrys

Prasidėjus mobilizacijai į sovietų armiją, iš aplinkinių kaimų beveik niekas nėjo į rusų kariuomenę, o ėjo į miškus ir organizavosi bei būrėsi į miško brolių būrius.

Mes, ateitininkai, kiek sugebėjome užmezgėme ryšius su miškiniais.

Plieno rinktinės vyrai
Plieno rinktinės vyrai

Iš kažkur kapelionas gaudavo antitarybinės spaudos, mes veždavome ir perduodavome ją miškiniams. Kiek galėdavom, gaudavom vaistų, tvarsliavos ir pristatydavom į mišką. Aš kiek turėjau šautuvų ir šovinių visus atidaviau miškiniams. Sau pasilikau tiktai pistoletą „naganą“.

Taip palaikėme ryšius su miško broliais. Iš mūsų apylinkių labai daug vyrų buvo išėję į miškus. Daug giminių partizanavo Žąslių, Zubiškių, Paparčių apylinkėse. Pas mus pastoviai stovyklavo miškiniai, kadangi mūsų namai buvo prie pat miško - jiems buvo patogu užeiti, pasiimti maisto, net vandenį imdavo iš mūsų šulinio.

Šito paties šulinio, prie kurio čia stoviu ir kurio dabar jau belikę tik griaučiai
Šito paties šulinio, prie kurio čia stoviu ir kurio dabar jau belikę tik griaučiai

Aš su sese Sofija kiekvieną šeštadienį pareidavau iš Kaišiadorių į namus padėdavau tėčiui ką sugebėdavau ir susitikdavau su miškiniais. Jiems papasakodavau kas Kaišiadoryse darosi, kiek kariuomenės yra, ar daug stribų. Jie miške prie mūsų turėjo bunkerį išsikąsę, gerai užsimaskavę. Dar tais metais didesnės veiklos nesijautė, išskyrus seniūno nušovimą.

Visoje Lietuvoje tuomet jau vyko partizaninis judėjimas.

Partizaninis judėjimas

Šitaip gyvenome 1945-1946 mokslo metais. Norėjosi kažką daugiau padaryti, bet nebuvo galimybių, reikėjo juk mokytis. Taip ir slinko žiema. Kartais išgirsdavom, kad tai vienoje vietoje, tai kitoje įvyko susišaudymas, bet užmuštų dar neatveždavo ir neišmesdavo ant grindinio.

Kaišiadorių gimnazija, VI klasė, 1946 m. gegužė.
Kaišiadorių gimnazija, VI klasė, 1946 m. gegužė. Direktorius Purvinis, inspektorius Baltramavičius, „čiudakas“ mokytojas Arbačiauskas

Besimokinant atėjo pavasaris, mūsų veikla ateitininkų būrelyje nesumažėjo. Eidavome į katedrą susitikti, eidavome į choro repeticijas, vis slėpdamiesi nuo mokytojų ir komsorgo.

Atėjus vasaros atostogoms išsivažinėjome į tėviškes padėti tėčiams jų ūkio darbuose. Per visą vasarą darbavomės: aš dirbau laukuose, o sesuo padėjo motinai. Tuo pačiu, kai tik pasirodydavo miškiniai, talkindavom jiems viskuo, ko tiktai jie bepaprašydavo. Ypatingų įvykių neatsitiko per visą vasarą. Kartais pasirodydavo Žąslių stribai, tai stengėmės miškinius perspėti. Gaila, mūsų miškas buvo nedidelis, tai miškiniai stengdavosi ilgiau čia neužsibūti. Eidavo arba į Kaugonių miškus, arba keldavosi per Nerį į didesnius miškų plotus.

Gaisras
Sodyba
Ši sodyba jau man būnant lageryje tėčio buvo perstatyta po gaisro – nėra likę vaizdo kaip tuomet atrodė tėviškė. O šiuo metu jau ir šitos nebelikę.

Taip prabėgo vasara. Artinosi 1946-1947 mokslo metai (man jau 19-ti metai). Tėtis vėl veža mus į Kaišiadoris. Pradėjome mokytis VII gimnazijos klasėje. Džiaugėmės, kad vėl grįžo visi mūsų draugai.

Mokymasis buvo sunkus, vėl reikėjo iš rudens paruošti malkų klasių apšildymui. Todėl mus, berniukus veždavo į mišką malkų ruošimui. Vakarais vėl budėjimas gimnazijos pastate - žiūrėti, kad neišvogtų malkų. Bebudint bibliotekoje gilinomės į knygas ir žurnalus, paliktus mokytojų, pasitraukusių į Vakarus. Tai buvo pats įdomiausias užsiėmimas - skaityti tą spaudą, išleistą Nepriklausomos Lietuvos metais. Kai kurias knygas aš parsinešiau ir namo, deja, ištikus tėviškėje gaisrui, jos visos sudegė – kai tai įvyko aš jau buvau politinis kalinys.

Susitikdavom vėl su ateitininkų nariais, su kunigu M. Petkevičiumi, mūsų kapelionu. Viskas lyg ir savaime klostėsi. Tačiau...

Pogrindyje

Turėjau gerą draugą iš Zubiškių miestelio. Jį jau buvo paėmę į armiją, nes buvo vyresnis už mane. Mes buvome vienminčiai, pasidalydavome įvairiais klausimais.

Taigi, aš nenutraukiau su juo ryšio ir mes susirašinėjome laiškais. Viename laiške aš aprašiau jam savo pergyvenimus gimnazijoje. Žinoma, viską rašiau perkeltine prasme. Iš jo taip pat gaudavau laiškų. Aš neįtariau, kad mūsų laiškus gali skaityti MGB darbuotojai.

Perkeltine prasme parašiau apie mūsų veiklą. Tas laiškas buvo išsiųstas dar pereitais metais (1945).

Vieną dieną staiga pranešama, kad mane kviečia į KGB būstinę, kuri buvo greta gimnazijos pastato. Ten nuėjus, pradėjo manęs klausinėti, gąsdinti ir terorizuoti, kad pasakyčiau apie mūsų organizaciją, apie ryšius su miškiniais.

Aš nieko jiems nepasakiau, viską neigiau. Mane labai gąsdino kad išveš visą mūsų šeimyną į Sibirą. O juk aš begalo mylėjau savo šeimą ir pergyvenau dėl jos...

Tą kartą mane paleido prigrąsinę, kad jiems praneščiau viską, kas ką kalba klasėje, ką mokytojai kalba ir paskyrė man pasimatymų vietą - geležinkelio stoties, subombarduotos karo metu, rūsiuose. Nustatydavo dieną ir valandą kada ateiti.

Šitaip ir prasidėjo manęs terorizavimo dienos. Mušė, kankino, įsivedę į tuos griuvėsius. Taip tęsėsi beveik metus laiko. Jie mane iškankino iki jėgų netekimo ir aš pradėjau galvoti apie pasitraukimą į pogrindį.

Taigi, 1947 m. pavasarį pradėjau neiti į tuos pasimatymus, bet jaučiau, kad mane seka ir tuojau būsiu areštuotas.

Jau prasidėjo VII klasės egzaminai ir aš nutariau dingti iš viešojo gyvenimo, perėjau į pogrindį, nebaigęs laikyti egzaminų.

Kaišiadorys
Taip man teko atsisveikinti su Kaišiadorimis
Kernavė
Vaizdas nuo Mitkiškių į anapus Neries esančią Kernavę

Vasarą praleidau Mitkiškėse. Tas kaimas yra kitoje pusėje Neries, ties Kernave. Ten gyveno mano tėtės sesuo Levosė. Pas juos buvau visą vasarą. Bet jau artinasi ruduo, nauji mokslo metai. Reikia ką nors galvoti apie naujus mokslo metus.

Per savo seseris susisiekiau su vienu studentu Vilniuje. Jis man „padarė“ septinių klasių baigimo pažymėjimą ir aš, nors ir pavėluotai, išvažiavau į Vilkijos gimnaziją - ten mane priėmė į VIII gimnazijos klasę.

Vilkija
Vilkija – tai gražus miestelis ant Nemuno kranto. Ypač čia gražu rudenį, kai medžių lapai pagelsta ir nurausta. Ypatingas tuo, kad įsikūręs ant kalno ir pakalnėje, todėl vietiniai, sakydami kur gyvena, sako: “gyvenu ant kalno” arba “gyvenu pakalnėje”. Užkopę ant kalno, ten, kur neužstoja medžiai ar pastatai, galime pasigėrėti gražiais Nemuno vingiais. Vilkijoje prasidėjęs ir iki pat Jurbarko palei Nemuną besitęsiantis kelias laikomas vienu gražiausių kelių Lietuvoje.

Vilkijoje turėjau pažįstamą, iš mūsų krašto kilusią merginą Naujalytę, kuri ten pat mokėsi. Ji žinojo, kad aš jau gyvenu nelegaliai. Pasitarę su ja, nusprendėme, kad ji mane saugos.

Tiesa, dar man buvo „padarytas“ pažymėjimas ir gimimo metrikai kita pavarde ir kitais gimimo metais. Taip pradėjau mokytis Vilkijoje. Nusisamdžiau butą kaime, čia pat, prie miestelio ir taip prasimokiau iki pavasario.

Ne vieną kartą tėtis lankė mane čia užsislapstinusį – pamenu, kaip jis ilgą kelią eidavo pėsčiomis, nešdamas man maisto, pinigėlių... Neapvyliau aš jo lūkesčių - laimingai užbaigiau aštuonias klases ir gavau atestatą.

Niekas iš mokinių ar mokytojų nesužinojo kas aš toks ir iš kur atvažiavęs.

Beja, kažkur po naujųjų 1948 metų bolševikinis saugumas iššifravo toje gimnazijoje pogrindinį būrelį, veikusį prieš tarybų sąjungą. Areštavo iš mūsų klasės vieną mokinį, mūsų auklėtoją ir dar kelis gimnazijos mokinius.

Labai bijojau, kad ir mane gali kliudyti, bet, ačiū Dievui, praėjo pro mane tas debesis, niekas nesužinojo kur aš esu – mat, dar nebuvau prisiregistravęs tame bute, kuriame gyvenau.

Džiaugiausi gavęs atestatą ir grįžau pas tetą į Mitkiškes. Buvo 1948 m. pavasaris. Ir vėl pradėjau leisti dienas kaime prie Neries.

Į namus Prūdninkuose nesirodžiau. Bijojau, kad neužtraukčiau nelaimės ant savų namų. Slinko dienos, o jokių prošvaisčių nemačiau: nežinojau, kur reiks dingti prasidėjus rudeniui ir žiemai.

Partizanų mūsų kraštuose beveik nebeliko. Tiktai pavieniai asmenys kažkur slapstėsi. Mūsų krašte daugumas jau buvo susekti, sunaikinti, o dar daugiau suimti ir nuteisti. Didžiulę žalą išsilaisvinimo judėjimui padarė inkorporuotas MGB agentas, veikęs aukščiausiuose  Lietuvos partizanų vadovybės gretose išdavikas J.Markulis.

Žaibo laidotuvės
Vyčio apygardos vado Žaibo laidotuvės

Partizanai buvo viliojami į pinkles, o suėmus - teisiami.

Taigi, nebuvo man kur dingti.

Kartą atvažiavo mano pusbrolis iš Pustakiemio kaimo- Bernasius Jankūnas. Mes su juo sutarėme važiuoti pas jį pasisvečiuoti. Nuvažiavus į jų kaimą, ten susipažinau su dviem merginom, kurių tėviškės buvo kaimynystėje. Viena iš jų irgi gyveno nelegaliai. Jos gyveno Vilniuje. Merginos pažadėjo mane supažindinti su partizanaujančiu jų apylinkėse Janavičiumi Vytautu. Susitarėme kada susitiksime.

Kai nuvykau į Vilnių pas tas merginas, ten radau tris vyrus, kurie prisistatė kaip miškiniai. Tarp jų buvo ir Vytautas. Mes su juo sutarėme, kad kartu veiksime jo ir mano apylinkėse.

Taip prasidėjo mano partizaninis gyvenimas. Laikydavomės Žąslių, Žiežmarių, Kaišiadorių valsčių apylinkių miškuose. Jisai turėjo pistoletą TT. Po kiek laiko gavome naganą, tai TT atidavė man, o pats pasiliko naganą.

Praslinko vasara, atėjo ruduo ir 1948-1949 m. žiema. Vasarą nebuvo didelio vargo, bet atėjus žiemai jau buvo sunkiau.

Nebuvo kur prisiglausti, nes neturėjom nei bunkerio, nei kokios slėptuvės.

Bunkeris
Tokius bunkerius įsirengdavo „miškiniai“ partizanai

O mes ir eidavom vieną dieną pas vienus pažįstamus, praleisdavom dieną - kitą, jeigu nebūdavo apylinkėje stribų ar kareivių. O jei jau sužinodavome, kad kur nors važinėja, tai eidavome į mišką ir ten slapstydavomės.

Maitinomės tuo, ką surinkdavom iš žmonių.

Naktį ateidavome į kaimą, šelpdavo kas ką išgalėjo – taip ir gyvendavome. Gaudavom lašinių, kumpio ir dar kitokių produktų. Laimė, kad žiema tais metais nebuvo labai šalta, tai ir baisiai didelio vargo nebuvo.

Artėjo 1949 m. pavasaris (man jau 21-i metai). Prasidėjus pavasariui pasidarė daug linksmiau ir lengviau šitaip klajoti. Mes tankiai nuvažiuodavome ir į Vilnių. Ten apsistodavome pas tas ryšininkes arba pas mano seseris.

Areštas

1949 metų liepos mėnuo. Nuėjome į mano tėviškę. Ten praleidome kelias dienas, o paskiau patraukėme link Vyto tėviškės ir norėjome pasiekti Vilnių.

Žinoma, ėjome naktimis. Atėję iki Vyto tėviškės pernakvojom, o ryte nusigavome iki autostrados ir su pakeleivine mašina atvažiavome į Vilnių.

Tenai nuėjome pas mano seseris, kurios gyveno Dzūkų gatvėje. Jų namuose nebuvo.

Dzūkų gatvė
Dzūkų gatvė

Mes ginklus pasidėjome bute ir išėjome į miestą, nes Vytas turėjo su kažkuo susitikti. Atėję į patį centrą, išsiskyrėme. Jis nuėjo į pasimatymą, o aš pasilikau. Buvome atėję į patį centrą iki Žaliojo Tilto, ten išsiskyrėme - jis nuėjo į pasimatymą, o aš pasisukau atgal eiti į Dzūkų gatvę.

Praeinant pro aikštę, pamačiau ant suolelio sėdintį Kaišiadorių gimnazijos „komsorgą“, bet negalvojau, kad jis galėjo mane pastebėti, nes atstumas buvo nemažas.

Aš paspartinau žingsnius, perėjau Gedimino prospektą ir paėjęs kokius 30 m išgirdau balsus, šaukiančius mane. Atsigręžęs pamačiau du milicininkus su paruoštais pistoletais.

Dingti nebuvo kur, tai aš sustojau. Jie priėjo prie manęs, užlaužė rankas ir nuvedė į milicijos būstinę, esančią netoli. Čia pridavė mane budinčiam milicininkui ir patys išėjo. Budintysis kažkur paskambino, o paskui pradėjo tvarkyti savo popierius.

Aš stebėjau jį ir kada jis buvo užsiėmęs, staiga peršokau užtvarą, išbėgau į gatvę. Gatvėje priešais būstinę buvo didelis pastatas, kurio abiejose pusėse ėjo senamiesčio gatvelės. Aš, perbėgęs gatvę jo kairiąja puse, bėgau žemyn. Pastatas buvo gana ilgas. Aš prabėgęs pastato gale pamačiau gatvelę gale jo ir pasukau į dešinę.

Ir čia milicininkai, kurių buvo du: vienas vijosi mane mano keliu, o kitas iš kito namo šono, - jam susidarė daug trumpesnis kelias, atsidūrė nepertoliausiai nuo manęs.

Staiga girdžiu šūvį ir pajaučiau kad kulka lietė mane. Pakeliu ranką, žiūriu, kad visa kruvina. Pamačiau, kad nieko neišeis su pabėgimu, tai sustojau ir pasidaviau.

Mane nuvedė vėl į tą milicijos poskyrį ir prabuvau, pakol atvažiavo saugumo mašina. Mašinoje saugumiečiai mane nuvežė į Antakalnio gatvėje esantį pastatą ir uždarė į rūsį. Ten sėdėjau kokių porą valandų.

Po to vėl išvežė į kažkokį KGB poskyrį prie katedros aikštės. Visur buvau apklausinėjamas.

Vakare vėl mašinoje nuvežė mane į saugumo rūmus. Čia praleidau apie 6 mėnesius. Buvau tardomas žiauriai. Iš vakaro po signalo „otboj“ tuojau prisistatydavo prižiūrėtojai ir išvesdavo į tardymus kur išlaikydavo iki ryto „podjom“.

Taip kad kelis mėnesius buvau sekinamas be miego ir jokio poilsio. Žinoma, aš neskaičiuoju kiek gavau mušti. Taip kad rudeniop jau buvau visiškai išsekęs, bet dar turėjau tiek sąmonės, kad nieko nepapasakočiau apie man brangius žmones, kad jų nesuimtų. Niekam nelinkėčiau pergyventi tokių išbandymų, kuriuos teko čia patirti.

Na, per tą laikotarpį sukurpė bylą tokią, kokią jie norėjo. Kažkur lapkričio mėnesį Bylą užbaigė ir išsiuntė į Maskvą, į „osoboje soveščianije“. Iš ten greitai atėjo nuosprendis - 25 metai kalėti ir 5 metai tremtyje.

Kažkur gruodžio pradžioje iš saugumo išvežė į Lukiškių kalėjimą laukti „etapo“ į gulago lagerius.

Lukiškėse prabuvau apie mėnesį laiko ir kažkur gruodžio pabaigoje ar sausio pradžioje surinko didelį „etapą“ (matyt, pakankamą skaičių nuteistųjų. Red. past.), suvežė į Vilniaus geležinkelio stotį, ten stovėjo specialus traukinys ir išvežė mus į šiaurę, į Leningradą.

Leningrade mus patalpino į persiuntimo kalėjimą ir ten išbuvome apie mėnesį laiko. Kartu buvo daug latvių, estų, ukrainiečių. Ypatingai labai gražiai sugyvenome su estų studentais. Įdomūs žmonės. Visi jie buvo politiniai kaliniai.

Tačiau kartu ten laukė ir daug kriminalinių kalinių, „vagių“, kurie bandė mus sukiršinti, bet nieko jiems nesigavo. Vieną dieną atvedė į mūsų kamerą keletą jų ir įleido į kamerą. Jie galvojo, kad čia pasipelnys, bet nieko jiems neišėjo, gavo „į kailį“, prisišaukė prižiūrėtojus ir teko jiems išsinešdinti iš mūsų kameros.

Taip slinko mūsų dienos. Išryto , atsikėlę nusiprausdavome, po to - Rytinė malda, vėliau - pusryčiai. Po pusryčių išvesdavo į pasivaikščiojimą tokiuose garduose. Leningrado kalėjime pralaikė irgi apie mėnesį laiko. Turbūt, rinko pilną žmonių „etapą“ pagal skaičių.

Kada surinko reikiamą skaičių žmonių išvežė į geležinkelio stotį ir ten, susodinę į vagonus, išvežė šiaurės link. Dabar jau neprisimenu kokiais vagonais mus vežė ar gyvuliniais ar keleiviniais? Tiktai atvežė iki stoties, kur ir vėl išsodino ir nuvarė į persiuntimo punktą.

Čia tai jau buvo tikras rusiškas persiuntimo punktas, kažkokiame mediniame pastate be apšildymo ir santechnikos patogumų. Iš šios vietovės jau pasuko mūsų traukinys grynai šiaurės link. Čia jau sumaišė mus su kriminaliniais kaliniais. Ir jeigu jiems parodysi kad jų prisibijai, tai tave kaip mat ir užjodys. Taip kad reikėjo su jais kovoti ir neparodyti, kad jų bijai. Atims viską, ką turi.

Aš tai nieko gero ir neturėjau, gal tiktai truputį maisto. Gerai, kad man pasitaikė važiuoti viename vagone su ukmergiškiais, tai jie mane ir sušelpdavo.

Šitaip prasidėjo kelionė į šiaurę, link Vorkutos. Dabar  jau neprisimenu, kiek laiko keliavom kol atvežė mus iki Intos geležinkelio stoties. Čia iškrovė iš vagonų ir nuvarė mus pėsčiomis į Intos speclagerių 5 punktą, tenai patalpino, davė žiemišką aprangą ir laukėme kada paskirstys į kokį „lagpunktą“ pakliūsim.

Inta
Inta

Gulagai

Taigi, taip prasidėjo mano gyvenimo laiko tarpsnis SSRS gulage.

Intos geležinkelio stotis
Intos geležinkelio stotis

Inta, mums atvykus buvo nedidelis miestelis su keliais mediniais namais ir žmonėmis juose gyvenančiais ir dirbančiais anglies kasyklose.

Ir čia gyvena žmonės

Mums atvykus buvo darbingos sekančios anglies kasyklos: II rajono anglies kasyklos nr. 5, 6, 7 ir aplinkui tą šachtą įsikūrusi gyvenvietė su II „lagpunktu“. Už kokių 3 km buvo šachtos nr. 13, 14 ir netoli šachta nr. 9 su „lagpunktu“ nr. 3, kuriame buvo apie 4000 kalinių. Aš ir patekau į tą trečiąjį „lagpunktą“. Tai buvo bene didžiausias lagerio padalinys visame Intos Pečiorlage (speclagas).

Čia mane iškarto paskyrė į 13 šachtą, 8 plastą darbininku kasti anglį. Tai buvo žiaurus darbas. Dirbome trijomis pamainomis po 8 valandas požemyje 200-300 m. gylyje. Pradžioje nebuvo net specialios aprangos darbui. Eidavome su tais pačiais drabužiais, kuriais buvome apsivilkę kasdieną. O ten viduje anglies dulkės, iš viršaus laša vanduo, taip kad išlįsdavome po darbo visi šlapi ir juodi kaip velniukai. O nusiprausti stovėdavo statinės su vandeniu, iš kurių pasisemdavome vandens ir nusiprausdavome rankas ir veidus. O anglies dulkės, kurios susikaupdavo ant kūno taip ir pasilikdavo. Net guminių batų nebuvo, taip kad su tais pačiais batais ir grįždavome šlapi kaip ančiukai. Gerai, kad jau buvo pavasario metas ir nereikėjo šalti.

Pradirbus iki rudens 1950 m. jau pagerėjo darbo sąlygos. Gavome specialius rūbus darbui kasyklose, o šachtos kombinate įrengė dušus, kur galėdavome persirengę nusiprausti ir apsirengti drabužius, kuriuos buvo išdavę mums kasdienai.

Taip prasidėjo mano katorginis gyvenimas: pusiau alkanas, šaltyje ir nepritekliuose, jokių prošvaisčių perspektyvoje nesimatė. Jeigu eini į pirmą pamainą, tai žadina 6 valandą ryto, nusiprausiame, apsivelkame ir, žiūrėk, jau varo pusryčiauti. Ten, suvalgę košės nedidelę porciją, grįždavome į baraką ir tuojaus būdavome išvejami į darbą, t. y. link šachtos. Išsirikiuodavome pagal brigadas ir, atidarius apsauginius vartus, perduodavo mus karinei sargybai.

Ten kareiviai su šunimis mus priimdavo, surikiuodavo po penkis, perskaičiuodavo ir šūktelėję jų įprastą perspėjimą vesdavo į šachtos zoną. Tas perspėjimas buvo toks: „eiti į koją, neiškrypti iš kelio“, pasiėmus už parankių nei žingsnio negalima buvo pasukti į šalį, nes tuojau būsite apšaudomi.

Ėjimas į darbą ir iš darbo buvo tikra kančia, nes sargybiniai kaip norėjo taip ir tyčiojosi iš mūsų. Jeigu koks nors prasižengimas, tuojau visus šaltyje į sniegą, į purvą klupdė, guldė, vertė braidyti per vandenį ir užlaikydavo kiek jiems patinka. Sunkiausia būdavo eiti per pūgas ir šalčius iki minus 50°.

Nuo lagerio iki šachtos buvo maždaug vienas kilometras su viršum, tai eidavom kartais valandą ir daugiau. Kai pasiekdavome šachtos zoną, tada suleisdavo į zoną ir toliau jau laisviau pasiekdavome šachtos kombinatą. Nuo 8 valandos leisdavomės į šachtą. Į darbą požemyje turėdavome leistis laiptais žemyn kelis šimtus metrų, o po sunkaus alinančio darbo vėl tais pačiais laiptais kopėme į paviršių.

Tik vėliau, po kelių metų davė darbui kitus rūbus ir nuleisdavo ir pakeldavo iš požemio su keltuvu. Dirbome iki 16 val. Pasibaigus pamainos laikui kildavome į paviršių, nusiprausę, apie 17 val. vėl rinkdavomės zonoje prie vartų, kur laukdavo sargyba ir kai visi susirinkdavome, išleidinėjo pro vartus pagal brigadas. Jeigu kas nors užtrukdavo, turėjom laukti, pakol ateis tas paklydėlis. Taip kad grįždavome į lagerio zoną aie 18 val...

Iki Stalino mirties niekas už darbą nemokėjo, tik jeigu išpildydavai normą, tai pridėdavo kokį šaukštą košės. Po Stalino mirties gyvenimas lagery palengvėjo. Pirmiausia, iš lagerio išleido nepilnamečius. Nuėmė nuo langų grotas, nuo drabužių numerius. Nustojo rakinti barakus nakčiai.

Nuo 1955 metų per šventes pradėjo leisti už zonos. Eidavome švęsti šventes pas lietuvaičius, kurie gyveno jau laisvi be teisės išvažiuoti į Lietuvą.

Bėgo metai, pilni vargų ir rūpesčių, nuolatinio alkio. Šachtoje tykojo visur nelaimė: atsitikdavo daug nelaimingų atsitikimų, kur žūdavo bendražygiai. Ir aš buvau 2 kartus užverstas uolienos gabalais. Gerai, kad buvo smulkūs gabalai ir suspėjo mane atkasti brigados nariai ir išgelbėjo nuo mirties.

Pagulėjau gal porą savaičių ligoninėje ir vėl prie darbų. Tik priminimas liko apie tą nelaimę - kad likau be priekinių dantų.

1954 m. pradžioje vienas pažįstamas pasiūlė man dalyvauti radijo imtuvo įrengime. Tai buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas Kazimieras Gylys. Buvo karštas Tėvynės mylėtojas. Jisai dirbo administracinio pastato boilerinėje, kuri buvo to pastato pastogėje, dežuruojančiu šaltkalviu. Jisai man pranešė, kad suradęs žmogų, kuris gali tą padaryti- tai Vilniaus lenkas inžinierius- elektrikas. Aš sutikau bendradarbiauti.

Taip mes padarėme mažytį detektorinį radijo priimtuvėlį. Iškalėme sienoje po boileriais griovelį, ten patalpinome tą priimtuvėlį, vėl užtaisėme sieną, tik palikome 3 mm skylutę, per kurią galima buvo įkišti atsuktuvėlį ir reguliuoti bangas. Tas imtuvėlis imdavo tiktai lenkų kalba. Nežinau kokias dar Europos stotis transliuodavo. K. Gylys mokėjo lenkų kalbą, tai jis mums išversdavo.

Mums talkindavo būrelis gerų draugų - tai kunigas Gumauskas, karininkas Petras Krivickas, Pranas Turuta... Tai jie išplatindavo tas žinias saviems pažįstamiems. Taip palaikydavome žmonių viltį sugrįžti į Tėvynę ar bent į geresnį gyvenimą. Tą priimtuvėlį naudojome gerą pusmetį.

Ir vieną dieną  atėję į darbą radome išplėštą tą mūsų guodėją. Žinoma, įtarimas krito tam lenkui. Jisai labai nesigynė, matyt, žmogus išsigando, kad jo neišduotume, nes jis jau buvo bebaigiąs atsėdėti savo bausmę. Be to jau sklido kalbos, kad bus sudarytos komisijos, kurios mažins bausmes arba visai išleis iš lagerio.

Taip mes ir vėl netekome ryšio su laisvu pasauliu. Laiškų rašyti galima buvo tik du laiškus į metus ir tik rusų kalba. Lagery būdamas bandžiau mokytis anglų kalbos. Buvau jau šiek tiek pramokęs.

1956 m. buvo sudaryta komisija byloms tirti, man ta komisija panaikino bausmės dydį per pusę, t. y. liko bausmė 12 metų ir 6 mėnesiai. Bet, dirbant kasyklos požemyje mums bausmę užskaitydavo už 1 dieną -3 dienas.

Prieš bausmės pabaigą dar buvau atvežtas į Vorkutą (atrodo, 7 lagpunktas).

1957 m. lapkričio 28 buvau paleistas iš lagerio, bet su parašu, kad gyventi į Lietuvą negrįšiu. Taigi, gyvenamąja vieta pasirinkau Intos miestą, kur atbuvau savo tremtį.

1957 gruodžio 17 įsidarbinau elektros šaltkalviu toje pačioje kasykloje, kur dirbau būdamas kaliniu. Ir taip dirbau požemyje iki 1970 m.

Apsigyvenau pas latvį Janį Loginą tokioj lūšnelėj prie 9 šachtos. Ten dar gyveno daugiau išėjusių į laisvę lietuvių. Taip prasidėjo mano naujas gyvenimo etapas. Po kurio laiko gavau atostogų ir išvažiavau aplankyti tėvų ir giminių į Lietuvą. Tai buvo labai jaudinantis susitikimas. Trumpos atostogos greitai baigėsi ir reikėjo vėl atsisveikinti su artimaisiais ir Lietuva. Su skaudančia širdim grįžau vėl į Intą.

Šiaurėje laikas bėgo lėtai. Po sunkių darbų susitikdavome su draugais, pasėdėdavom prie alaus bačkos. Per išeigines ir šventes susiburdavome kur nors paklausyti muzikos, padainuoti, pašokti. Buvo toks draugas Pranukas Staševičius, kuris turėjo patefoną ir iš kažkur gaudavo plokštelių su muzikos įrašais - tai jisai ir palinksmindavo mus tuose vakarėliuose.

Merginų lietuvaičių buvo žymiai mažiau nei vaikinų. Tai jos turėjo didelį pasisekimą vaikinų tarpe.

1958 metų pradžioje pas bendražygį Vincą Jasaitį atvažiavo iš tremties vietos dukra. Jaunutė, graži, maloni mergina vardu Elytė. Susipažinęs susižavėjau ja. Ilgai teko minti jos tėvų namų slenkstį pakol sutiko tekėti už manęs.

1959 metais rugsėjo mėnesį susituokėme. Ir prasidėjo vėl naujas etapas mano gyvenime. Aš įstojau mokytis į neakivaizdinį Vorkutos kalnakasybos technikumą į 3 kursą.

Elytė mokėsi siūti. Baigus siuvimo kursus praktiką atliko buitinio aptarnavimo kombinate ir vėliau įsidarbino siuvimo fabrike. Tokia mūsų bendro gyvenimo pradžia.

Iš pradžių gyvenome pas Elytės tėvus. Vėliau šachtos administracija paskyrė butą antro rajono gyvenvietėje, naujai pastatytame 6 butų skydiniame name. Sienos buvo iš lentinių skydų su užpildytais tarpais uoliena. Kai ta uoliena susislėgė tai tas namelis tapo labai šaltas ir perpučiamas šiaurės vėjų.

1960 m. kovo mėnesį gimus dukrai tekdavo anglimis kūrenti pečių ištisą parą. Nes nekūrenamame kambaryje per naktį užšaldavo vanduo. Į gyvenvietę vandenį atveždavo cisternomis, reikėdavo prisinešti vandens tiek kiek gali pajėgti. Nes žiemą, kai užpustydavo kelius, tai sutrikdavo vandens pristatymas. Per pūgas užpustydavo buto duris taip kad negalima buvo išeiti. Šaukdavomės kaimynų pagalbos prasikasti tunelius...

Trumputė vasara prabėgdavo greitai. Kiekvienais metais su šeima važiuodavome atostogauti į Lietuvą. Aplankydavome visus gimines, pasidžiaugdavome gražia gamta ir rudenį grįždavome vėl į šiaurę.

1963 metais baigiau technikumą ir buvau paskirtas vieno baro mechaniku ten pat po žeme. Sekėsi gerai ir valdžios buvau pamalonintas, kuri paskyrė man 2 kambarių butą su visais patogumais miesto pačiame centre. Tada jau žymiai palengvėjo gyvenimas.

Dangutė pradėjo lankyti darželį. Elytė įstojo mokytis į vakarinį industrinį technikumą statybos fakultetą. Įsidarbino statybos valdyboje technike.

1967 metais baigė sėkmingai mokslus ir dirbo valdyboje ekonomiste iki pat išvykimo į Lietuvą.

Inta
Inta

Gyvenant Intoj visą laiką kankino mintis kaip sugrįžti į Tėvynę. Kelis kartus kreipiausi su pareiškimu į Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministeriją kad leistų apsigyventi Lietuvoje. Gaudavau vis neigiamus atsakymus. Ir tik 1968 balandžio 26 d. gavau Lietuvos TSR Ministrų tarybos leidimą apsigyventi Lietuvoje bet kuriame rajone, išskyrus didžiuosius Lietuvos miestus. Tai buvo didelis džiaugsmas, kad pagaliau galėsime grįžti į Tėvynę.

Grįžus

Neįsivaizdavome kokie išbandymai mūsų laukė grįžus į išsvajotą gimtinę. 1970 metų sausio mėnesį, palikęs šeimą Intoje, grįžau į Lietuvą. Atvykęs apsistojau Kaune sesers Auksutės šeimoje. Važinėjau po Lietuvą bandydamas prisiregistruoti ir gauti kokį nors darbą. Pateikus savo pasą, kuriame visų tremtinių ir politinių kalinių buvo įrašas „položenije o pasportach“, gaudavau neigiamą atsakymą. Šis nelemtas užrašas suteikdavo žinias tiems, kurie apie mus nieko nežinojo. Buvo tokie reikalavimai, kad neprisiregistravus į darbą niekas nepriėmė, o nedirbantį neregistravo - taip tyčiojosi iš beteisių žmonių. Tik dėka mano sesers vyro Vido Grubevičiaus pastangų ir pažinčių pavyko įsidarbinti Jonavos gelžbetonio gamykloje mechaniku.

Jonava

Kovo mėnesį pradėjau dirbti, o dar po kelių mėnesių gavau leidimą prisiregistruoti Jonavoje. Gamyklos administracija paskyrė bendrabutį buvusiame kalinių barake Skaruliuose. Su švogeriu padarėme patalpų remontą, kad galima būtų apsigyventi.

Birželio pradžioje, kai baigėsi mokslo metai mokyklose, važiavau parsivežti šeimos iš Intos. Žmonai grįžus į Lietuvą teko patirti tuos pačius išgyvenimus. Niekas nenorėjo priimti į darbą. Radus skelbimus laikraščiuose, kad reikalingi statybinių specialybių darbuotojai, važiuodavo į įvairius miestelius ir grįždavo nusiminusi. Kai pateikdavo pasą visur atsakydavo kad jau darbuotojo nereikia.

Dangutė grįžo į Lietuvą baigusi 3 klases rusų mokykloje. Visą vasarą Prūdninkų kaime pas senelius vaikščiojo pas mokytoją, kuri mokino lietuvių kalbos gramatikos ir literatūros. Norėjome kad eitų į lietuvių mokyklą, bet į 4 klasę jos nepriėmė. Tada nutarėme, kad neprarastų 1 mokslo metų leisti į rusų mokyklą. Ten jai sekėsi labai gerai ir sekančiais mokslo metais vėl bandėme laimę lietuvių mokykloje. Šį kartą priėmė bandomąjam laikotarpiui į 5 klasę. Kadangi mokslas sekėsi labai gerai, tai ir liko mokytis Jonavos I vidurinėje mokykloje.

Begyvenant Skaruliuose vieną dieną sulaukėme viešnios - Elytės giminaitės Laimutės, kuri su šeima gyveno Jonavoje. Sužinojusi, kad mes apsigyvenome Skaruliuose, mus susirado ir aplankė. Labai buvo džiugu, kad mus sisirado ir maloniai priėmė mūsų draugiją.

Tiktai šios šeimos dėka keitėsi mūsų gyvenimas į gerąją pusę. Laimutės vyras Gintas padėjo man pakeisti darbą. Įdarbino 1970-12-11 savo darbovietėje „Lietuvos žemės ūkio technika“ darbų vykdytojo pareigose. Jo dėka gavome apsigyventi kontoros patalpose.

1971 kovo mėnesį Laimutės pastangomis per pažįstamus įdarbino ir Elytę naujai besikuriančiame „Kolūkių statybos projektavimo institute“ braižytojos pareigose. Vėliau buvo pervesta inžinieriumi statybininkų grupėje.

Taip po truputį, su gerų žmonių pagalba įsitvirtinome Jonavoje. Projektavimo instituto administracija po 2 metų paskyrė 2 kambarių butą su visais patogumais. Ten pragyvenome iki 1999 metų iki persikėlimo gyventi į Palangą.

Dukra baigė mokyklą ir sėkmingai įstojo studijuoti Vilniaus statybos institute architektūros mokslus. Baigus institutą ištekėjo ir gavo paskyrimą pagal vyro gyvenamą vietą į Klaipėdą. Vėliau persikėlė gyventi į Palangą.

Mano mama ir mano dukra Dangutė

Man dar teko pakeisti kelias darbovietes, norint ramesnio darbo. Į pensiją išėjau 1978 m. 11 mėn., kai suėjo 50 metų. Tuo metu dirbau Rizgonių statybinių medžiagų kombinate. Gavęs pensiją dirbau toliau ten pat. 1982 metų pabaigoje sušlubavo sveikata - ištiko infarktas. Intensyviai gydžiausi, po ligoninės buvau reabilitacijoje Palangoje. Ten besigydydamas gavau džiugią žinią, kad tapau seneliu. 1983 metų vasario 26 dieną gimė anūkėlis vardu Laurynas. Tai buvo didžiulis džiaugsmas.

Lietuviai tremtiniai ir kaliniai, nepaisydami sunkaus darbo, nepriteklių, atšiauraus klimato, priešiško valdžios institucijų, dažnai ir vietinių gyventojų, požiūrio į juos, kaip „socialiai pavojingus“, visomis išgalėmis stengėsi išgyventi, užauginti vaikus, išlaikyti savo papročius, kalbą, istorinę savimonę, kasdieniame gyvenime vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis.

Štai kodėl tikiu Lietuvos ateitimi.

Turiu dabar jau du suaugusius anūkus, džiaugiuosi jų draugėmis. Skiriu šiuos atsiminimus jiems ir jų vaikams. Dabar jų rankose Lietuvos likimas.
Leonas Petkevičius savo atsiminimus skiria savo anūkams ir jų vaikams.
Tekstą redagavo dukra Danguolė ir anūkas Laurynas